Aloadai
Aloadai (Aloadae) graikų mitologijoje - broliai, Otas ir Efialtas, Alojo karalienės Ifimedėjos (Ifimedijos) ir Poseidono sūnūs, arba anūkai, Aloėjo vaikai. Broliai garsėjo savo milžinišku didumu ir jėga.
Pagal Homerą Ifimedija pastojo nuo Poseidono, kai ši buvo jūros pakrantėje ir atsivėrė bangoms[1] ar pasėmusi jūros vandens į savo intymumą[2]. Jų vardas kilo nuo karalystės (arba tėvo) vardo. Jie buvo stiprūs ir agresyvus milžinai, paaugantys per 9 pirštus kas mėnesį[3]. Jau devynerių metų jie buvo 4 metrų pločio ir 17 metrų aukščio ir grožiu juos lenkė tik Orionas[4].
Aloadai buvo grandinėmis sukaustę Arėją ir jį laikė trylika mėnesiu variniame inde, iš kurio Arėją išlaisvino Hermis[5]. Apie Arėją Hermiui pasakė Aloadų pamotė Eriboja. Pagal kitą mitą, broliai milžinai užsinorėjo užlipti į dangų (Olimpo kalną), kad Otas gautų Artemidę, o Efialtas - Herą. Todėl jie norėję ant Olimpo kalno užtempti Osos kalną, o ant jo Peliono kalną. Tačiau juos nukovęs Apolonas (arba jie patys užsimušę bandydami nukauti tarp jų bėgančią stirną, kuria buvo pasivertusi Artemidė[6]), dar jiems barzdos nebuvo pradėjusios augti[7]. Požemio karalystėje juos atskyrė ir pririšo gyvatėmis prie prie kolonų, kur jie kankinosi girdėdami nenutylantį pelėdos riksmą. Pagal vėlesnį mitą stirną pasiuntęs Apolonas, siekdamas apginti Artemidę nuo Aloadų persekiojimų.
Iš kitos teigiamos pusės jie buvo garbinami Naksos ir Bojotijos Akros miestuose, kuriuos jie tariamai įkūrė.
Pagal kitą versiją Arėjas buvo išlaisvintas tada, kai Artemidė pasisiūlė Otui. To ėmė pavydėti jo brolis ir jie susikovė, Artemidė pasivertė stirna ir šoko tarp jų. Aloadai kartu metė ietis į stirną ir užmušė vienas kitą. Panašus mitas brolžudybės mitas minimas Septyniese prieš Tėbus žygyje, kur Eteoklas ir Polinikas nukovė vienas kitą.
